Kovo 11 diena buvo nepaprastai šilta ir saulėta. Išvakarėse pakabinta vėliava mūsų balkone šiek tiek tingiai plevėsavo. Kostas visus atsikeliančius vedė jos pažiūrėt, nors prieš miegą visi kartu ją ir kabinom. Šventiškai papusryčiavę visi namiškiai išsiruošėm į iškilmingą trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimą Nepriklausomybės aikštėje. Kostas jau žinojo, kad bus kareiviai, kad šaus į orą tris kartus, kad bus pučiamųjų orkestras. O Vaivai tai buvo naujiena. Bet ji nė nekrustelėjo per salves, visiem šypsojosi iš nešioklės ant tėvelio pilvo. Ir net parodomojo skrydžio naikintuvų gausmas jos nesujaudino. Supyko mergytė tik eisenoje nuo Seimo rūmų iki Katedros aikštės, nes aplink buvo tiek balionų ir vėliavėlių, o jai niekas nedavė. Situaciją pataisė Kostas, pakėlęs skandalą, kad jis iš eisenos į Lukiškių aikštę, kur bus palaikymo Ukrainai akcija, nesuks, kad jis stovės čia, vidury Gedimino prospekto ir iš viso niekur neis, žodžiu - beee... Ir iš karto stebuklingai atsirado vėliavėlė. Ją įteikė supratinga jauna moteris, matyt pati vaikus auginanti. Kostui ilgai jos nereikėjo, pamačius didžiulę Lietuvos vėliavą-kilimą, kurią ėjom visi laikyt, vaikai po ja landžiot, ant pievos voliotis. Todėl vėliavėlė labai greit pateko į Vaivos rankytes, iš kur jos mažulė nebepaleido. Ar dėl vėliavėlės, ar dėl atsipūtusio tėvelio, bet mergytė tik su kombinezoniniais batukais atsistojo ir nuėjo pavasarine pievele. Nuo tos šventinės dienos į lauką mergytė eina jau tik su batais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą