3 mėnesiai

Laikas kaip vanduo - tik neapsižiūrėk, ir dar vienas mėnuo prabėgo. O per tą mėnesį Vaivutė valgė, augo ir tobulėjo. Dabar mažoji jau laiko galvytę, guguoja ir šūkauja. Vis bandau nufilmuoti tuos šūksnius, bet tai, jos manymu, kadrai ne kamerai. Barškučių Vaivutė rankoje laikyti nemėgsta, bet jei kas barškina virš galvytės - šypsosi, guguoja ir akytėm sekioja. Besisukanti kiškių ar meškučio karuselė džiugina, bet labai neilgai. Vis dažniau atrandu dukrytę susikišusią pirštukus į burnytę ar graužiančią čiulptuko grandinėlę.

Mažulė kūdikiškoj kėdutėj padėta gali būti tik labai soti ir labai neilgai - tuojau pat prasideda niurzgėjimas ir niurnėjimas, o žaislų kaitaliojimas nepadeda - jai reikia tikro šnekinančio žmogaus veido. Jam ji nusišypso, o tik dingus iš akiračio vėl prasideda niurzgėjimas. Dažniausiai sesę kalbina brolis kiek grubokai užgriūdamas ant mažulės, bet labai nuoširdžiai darydamas "caca" ir "pypt" į nosytę. Ant pilvuko paguldyta mažulė mankštintis nemėgsta, o kai mama masažuoja - džiaugiasi. Vaivutė labiausiai mėgsta užmigti įsikniaubus mamai į pažastį ir įsikandus čiulptuką, bet jei gerai jaučiasi - puikiai užmiega ir tiesiog paguldyta vežimėlyje ant šonelio. Mama tada džiaugiasi ir svajoja, kad šitas įgūdis tobulėtų :)
Faktai: 6420 g (+490), 60 cm (+1), galvytės apimtis 39 cm (+0), krūtinės apimtis 41 cm (-1???). Kartais nesuprantu aš tų matavimų ir matuotojų :) Be to gautas siuntimas pas neurologą - panašu, kad merginą vers sportuoti :)

Laukimas

Kaip sako Eglė - sunku būti kūdikiu. Verki verki, o tavęs vis nesupranta... O antru kūdikiu būti dar sunkiau, nes mama jei ir supranta, tai vis užsiėmusi vaiku Nr. 1, t.y. vyresniuoju broliu, o mažajai tenka palaukti. Ir laukia Vaivutė paknirksėdama, pavirkaudama, bet kantriai, kol mama atvėsins broliui košę, paskaitys knygutę, nuplaus rankytes, perrengs ar įvertins mašinų grūstį ant parketo ir pagaliau atkreips dėmesį į ją. Bet gavusi dėmesio mažoji nusišypso tokia šypsena, kad noris dar ir dar ją kalbinti. Vos pabudusi iš miegelio Vaivutė pirmiausia nusišypso, pasirąžo, apsidairo ir tik paskui inteligentiškai ima reikalauti pusryčių/priešpiečių/ pietų/pavakarių/vakarienės/naktipiečių. O naktimis nei rąžosi, nei knirksi - pasimuisto, įsikimba į pieno šaltinį ir pasisotinusi miega toliau. Gėris, o ne kūdikis. Bet vis tiek sunku būti antru kūdikiu, o ypač tobulu - ant rankų mažulę imu rečiau nei norėčiau, mankštinu rečiau nei norėčiau ir net kalbinu rečiau nei norėčiau. Vaivutė vis kantriai laukia ir laukia savo eilės kurs nors padėta...

Pravardės

Tokius mažiukus kaip dabar Vaivutė, neišeina vadinti iškilmingai vardu ir pavarde. Todėl Vaivutę vadinam visaip. Dažniausiai vadinam sese. Dar vadinam pupa, uoga, mažule, piliete. Kai juokingai kaišo liežuvėlį norėdama valgyti, vadinam gyvačiuke. O Kostas nori vadinti tikru vardu, tai šaukia "sese Uaa-ua". O atrodė tokį lengvą vardą sesei išrinkom :)

Brolio meilė

Kiekvienas Vaivutės rytas prasideda pirmiausia pienu, o paskui Kosto pareiškimu:
- Noja sesei caca padajyt! - ir tenka sesei nuiminėt net kepurę, jei ta jau būna paruošta į lauką miegoti, dėl tokio švento reikalo.

Rožinė

Dar tada, kai Vaivutės tik laukėm, bet jau žinojom, kad sulauksim mergytės, gavau keletą didžiulių maišų su mergaitiškais drabužėliais. Tik pradarius į akis tiesiog trinktelėjo rožinė spalva, tad pirma mano reakcija buvo iš karto nugrūsti juos giliai į spintą. Pasiskambinau Eglei ir paklausiau:
- Ir tau taip buvo???...
- Buvo. Priprasi, - nuramino labiau patyrusi mama.
Ir tikrai pripratau. Pradžioj rengusi dukrytę baltai-geltonai-mėlynai, vis dėlto pripažinau, kad švelni rožinė yra labai gražu ir mergaitiška. Ir kaip gerai, kad yra draugų, kurie paskolina maišus gražių mergaitiškų drabužėlių! Ačiū Viktorijai, Medeinai ir babuškai Liudmilai, aprengusioms manekenę.