Norai

Vaiva vis ko nors nori. Tai naujos suknelės, tai gražių batukų, tai blizgančio lankelio, tai dviračio su pedalais, nors dar kojos jam per trumpos. O vieną rytą dukrytė manęs klausia:
- Mama, o kada aš važiuosiu žaisti futbolo?
- O tu nori, dukryte? Taip kaip Kostas, kad žaidžia? - šiek tiek nustembu, nes ji niekad futbolu nesidomėjo.
- Taip, kaip Kostas.
- Na, jei norėsi, tai ieškosim kur tu galėtum futbolą žaist. O gal tu baseine plaukt nori?
- Taip, noriu plaukti!
- O šokti tu nori?
- O kas šoka?
- Šoka šokėjos, balerinos.
- Barelinos? Noriu šokti.
- Puiku. O gal kokiu nors instrumentu norėtum išmokti groti - gal pianinu, gal fleita? - tikiuosi teigiamo atsakymo, kad jau vaikas visko nori.
- Ne, groti aš nenoriu, - kaip kirviu nukerta mano norėtoja.

Mamos diena

Mamyčių dienai vaikai "Strazdanėlių mokyklėlėj" darė atvirukus mamoms. Vaiva grįžo su blizgančiu ir spalvingu darbeliu. Labai miela.

Puošeiva

Vaiva labai mėgsta puoštis. Ji galėtų kasdien vaikščioti išsipusčiusi  - su šventine suknele, baltom pėdkelnėm ir lakuotais bateliais. Teatras ir svečiai jau savaime yra labai teigiamas dalykas vien dėl to, kad bus galima pasipuošti. Suknelės, sijonėliai, marškinėliais, striukės, kepurės gražiausios tos, kurios su gėlytėm, kaspinėliais ir širdutėm. O jei suknelė ir su gėlytėm, ir su kaspinėliu, ir su širdute - tai iš viso lobis. Šventinius drabužėlius vis dėlto rengiamės tik švenčių metu, bet kasdien Vaiva irgi nori būti graži. Stengiuosi jos norų ir polėkių neriboti, bet ugdyti skonį taip pat reikėtų. Kartais tai absoliučiai nesuderinama, o jei dar įsijungia garsi sirena "noriu, noriu, noriu!" tai ir išeina mūsų gražuolė siaust į kiemą pasipuošusi štai taip:

Teatralė

Vaiva labai mėgsta eiti į teatrą. Kartais būna namie, žaidžia sau ir nei iš šio, nei iš to paklausia:
- O kada eisim į teatrą?
Taigi kai yra galimybė, tai visad ją ir vedam.
Paskutinį kartą močiutė niekaip negalėjo mažosios išsivesti iš teatro, nes "Snieguolė ir 7 nykštukai" Vaivai pasirodė per trumpas veikalas. Ji norėjo dar.
Todėl kai atsirado galimybė, nusivedžiau ją į tikrai ilgą klasikinį baletą "Don Kichotas".
Per pertrauką Vaiva susidraugavo su vyresne mergaite vardu Rusnė, bet turbūt neaiškiai išgirdo, o ir vardas buvo nepažįstamas, tai vadino ją Karusele. Nežinau kaip paauglė turėjo jaustis, bet 3 metų damai atrodė tai visai normalus vardas.
Nuėję į salę su Vaiva iš karto labai aiškiai susitarėm, kad kai užges šviesos reikės tylėt, nebus galima kalbėt. Susitarimas veikė maždaug iki pusės veiksmo.
O šiaip viskas jai tiko ir patiko, ir tikrai būtų pažiūrėjusi visą spektaklį iki pabaigos, jei jis būtų dieninis. Bet vakaro nuovargis padarė savo, mano mažoji teatralė trečiojo veiksmo vidury nusiavė batus, nes pradėjo spausti, žadėjo nusimauti ir pėdkelnes, tad susitarėm, kad jau eisim namo.
Kitą rytą per pusryčius visi sužinojom, kad ji matė paukščiukus, vorą, briedžius, kad buvo mergaitė su rožiniu sijonu, angelėliai, o vienas iš jų storas. Ir dar parodė kaip mergaitės ir tetos šoko. Ir visai taikliai parodė.
Kokį čia dar ilgesnį veikalą jai parodyt? :)

Lipimas ir šokinėjimas

Vaiva labai mėgsta laipioti ir šokinėti. Lipa iki pat viršaus gimnastikos sienele, kurią vadina kopėčiom, kol laukiam Kosto futbole. Lipa į medžius. Lipa kopėčiom ir kuo aukščiau. Nuo laiptų šokinėja ir kaip kiškis po vieną laiptelį, ir įsikibus už rankos per kokius penkis. Ir visa tai su besiplaikstančiais kuo gražesniais sijonais.

Gaisrinė ir šnekos

Pasinaudoję openhousevilnius.lt siūloma galimybe, nuėjom su vaikais į ekskursiją gaisrinėje ir 112 tarnyboje. Abiem vaikam patiko lipti į gaisrines mašinas, gairininkų valtis, tikrinti žarnas, pasižiūrėti kur gaisrininkai ilsisi ir kur valgo. Ir akvariumas 112 stoties poilsio kambaryje labai patiko.
O man šalia visų įdomybių buvo įdomus atradimas, kad mūsų mažoji dukrytė yra nepaprasta šnekoriukė - ji neužsičiaupė visą ekskursijos laiką, o ji truko gerą valandą. Vaiva ir klausinėjo, ir pasakojo, ir svarstė, kartais pataikydama į labai aiškią kalbėtojo pauzę.
Rodomės porą sustabdytų akimirkų.

Sugedo batas

Vaiva paveldėjo gražius batukus iki kelių. Labai mergaitiški, su gėlyte. Ir atsitik tu man taip, kad nė poros dienų nepanešiojus, nespėjus net dorai pasidžiaugti, ėmė ir sugedo vieno bato užtrauktukas. Stovi mergina su vienu batu, o kito apsiauti negali. Liūdna merginai, kad reikės ir tą vieną gražų batą nusimaut. Tai abi pasitarėm ir nusprendėm, kad mylimas batas gali būti ir vienas. Štai taip ir iškeliavom:

Žibutės 2016

Močiutė kasmet fotografuoja vaikus su žibutėmis. Ne išimtis ir šie metai. Prisirinko vaikai pilnas saujas žibučių miškelyje, o močiutė suorganizavo fotosesiją. Vaiva mielai pozavo, o Kostas labiau norėjo fotografuot nei pozuot. Fotosesijos rezultatai tokie:

3 metai

Vaiva labai laukė savo gimtadienio, vis skaičiavo kada bus, pasakojo kad kvies Ditę su Roku ir norės balto torto su braškėmis. O kelios dienos iki jo apsiverkė, kad dar ne šiandien. Gimtadienio dieną mergina išskubėjo į darželį pasipuošusi, pasiėmusi maišelį su paruoštais pūsti balionais ir patikrinusi, ar mama neša krepšelį su obuoliais, sultimis ir meduoliniais grybukais. Malonaus atsitiktinumo dėka, tą dieną į darželį buvo atvažiavęs cirkas, tad Vaiva grįžo ne tik apdovanota balionais, bet ir papildomais įspūdžiais.
Vakare į namus atėjo Ditė, Rokas, Guoda, Aidas ir jų tėveliai. Be abejo, buvo ir baltas tortas su braškėmis. Gerai prisidūkusi su Dite, mūsų trimetė šauniai pūtė žvakutes ir valgė tortą dideliais kąsniais. Kilnojama į viršų ant kėdės šiek tiek bijojo, bet šypsojosi. Vakare apsirengusi naują pižamą su arkliukais vis kartojo, kad nori dar gimtadienio. Ir dar gimtadienis atėjo sekmadienį, kartu su Liutauru, Magdute ir Akvile. Liutauras su Kostu gan greitai sudarė padūkėlių komandą, o mergytės - lėlių vežimėlių stumdytojų, lipdukų klijuotojų ir dėlionių dėliotojų. "Gaila gaila, kad gimtadienis kartą per metus" - kaip dainavo krokodilas Gena...