Kalėjimas, arklys ir avis

Pagaliau atšilus orams, išsiruošėm 3 mamos su 6 vaikais į Trakus. Kadangi vaikų amžiaus spektras buvo platus - 2, 4, 6, 8, 12, 14 - tai planas buvo suvalgyti ledų, aplankyti Trakų pilį, vėl suvalgyti ledų ir tada apsistoti Emilijos ir Pauliuko namuose bendravimui ir žaidimams. Ledus Kostas tiesiog rijo, o Vaiva terliojosi kaip mokėjo, bet niekam nedavė. Pakeliui į pilį pasižiūrėjom vestuvių procesiją su arkliais. Kostui labai rūpėjo plaukti kokiu nors laivu, bet pavyko susitarti, kad plauksim tada, kai bus su mumis ir tėvelis.
Trakų pily Vaivai labiausiai įsiminė laiptai ir žvėrių iškamšos. Net tris kartus grįžom prie tigrų, meškų, elnių ir liūto stendų. O Kostui didžiausią susidomėjimą sukėlė kalėjimas. Jis tiek apie jį klausinėjo, kad naują žodį išmoko ir Vaiva. Taip ir išvažiavo mergina vežimėlyje dainuodama:
- Kalėėėjimas, kalėėėjimas, kalėėėjimas...

 Tikėjausi, kad po tiek įspūdžių ir 2 porcijų ledų Vaiva užmigs mašinoje. Bet planas neišdegė. Mergina kuo žvaliausiai įžengė į svečių namus ir nužingsniavo tiesiu taikymu prie besisupančio arklio. Ten visą dieną mergina ir leido. Kadangi kažkaip stebuklingai susiorganizavo vyresnių merginų pilną aptarnavimą, tai nenulipdama nuo gyvulio ir pavalgė, ir naujus žaislus patikrino, ir vėl pavalgė. Sužavėta tokio pasisekimo Emilija savo arklį geraširdiškai perleido mažajai raitelei, taigi parsivežėm namo dar ir kraičio. O kai atsirado karnavalinių kostiumų maišas, Vaiva puolė matuotis visus iš karto.

Taip ji pavirto lape su ilga suknele ir puikia uodega, ant viršaus užsisegė drugelio sparnus ir dar ant galvos užsidėjo nykštuko kepurę su visa barzda. Ir visa tokia graži jojo ant arklio. Gaila nespėjau nufotografuot tokio grožio, nes kol ieškojau telefono, mergina staiga pavirto į avį. Ir jau šito kostiumo nė už ką nesutiko nusivilkti. Taip ir išsivežiau mažą avytę, kuri per sekundę užmigo ir išmiegojo iki ryto.

Mažiukai

Vaiva pakvaišusi dėl mažų daiktų. Šakutė jai būtinai reikalinga maža, šaukštelis pats mažiausias, kokį įmanoma rasti ir net puodeliai sultims reikalingi "mazi, mazi", skirti lėlių arbatai. Kūrenam laužą, Kostas velka kuo didesnes šakas, o Vaivutė džiaugiasi radusi mažulytę šakelytę ir tiesia man, kad įmesčiau į laužą, nes pačiai nedrąsu. Iš gausios meškiukų kolekcijos Vaiva miegui irgi renkasi patį mažiausią. Tik pati didžiausia meška irgi įvertinama, kai ant jos norisi pasivolioti. Kiekvienam savo paskirtis.

Dantukai Nr. 17 ir 18

Vaiva nelabai mėgsta valytis dantukus. Reikia pasistengti įkalbėti, kad gražiai išsižiotų ir iš karto neužsičiauptų. Šiek tiek padeda voro, skruzdėlių, kirmėlių ir vabalų gaudymo imitavimas, bet vis tiek jai gerai dantis išvalyti yra iššūkis. Todėl kai vakar mergytė per stebuklą gerai išsižiojo, aš net aiktelėjau, nes burnoje radau jau pilnai išdygusį apatinį krūminuką nr. 17 ir vos vos prasikalusį nr. 18. Irgi apačioje. Vaiva dabar dar geriau apsiginklavusi. Fiksuojam datą: 2015-06-13. O kad tik ką pasigaminom pažymą darželiui, tai fiksuojam ir kitus duomenis: ūgis 91 cm, svoris 12,5 kg, pėdutė 14 cm.

Broliška meilė

Vaiva myli Kostą. O Kostas myli Vaivą. Buvom su Kostu ligoninėj 3 dienas, grįžom namo, Vaiva kad lekia prie durų pasitikt. Aš jau pasiruošiu ją gaudyt, o ji pralekia pro šalį ir tiesia rankas į Kostą.
Ryte visą užsimiegojusią nešu ant puoduko, o ji net kelnių neapsimovus lekia Kosto ieškot.
Kostas turėjo reikalų mieste su tėveliu, Vaiva išsiruošė į lauką. Pavažinėjo paspiriama mašinyte, pakapstė smėliuką ir nė 10 minučių nepraėjus gailiai sako:
- Kosto noliu...
O savaitgalio rytas būtų be pusės žavesio, jei vaikai negalėtų pasivolioti didelėj lovoj, pasislėpti po antklodėm ir kitaip paišdykauti. Paskui pavargę apsikabina ir bučiuojasi. Tikra broliška meilė...

Apsirengimas

Jei su Vaiva iš pat ryto pavyko susitarti kuo ji apsirengs, tai pusę dienos darbų jau ir nudirbai. Kažkuriuo metu buvo gražu tai, kas rūūūžava - auginantys mergaites puikiai supras. Bet pastaruoju metu rūžavas koziris nebegalioja. Ryte nurengiu mergytei pižamą ir prasideda:
- Ne sitą! Ne sitą!
- Gerai, ne šitą, tai gal šitą? - bandau alternatyvų rūbelį pasiūlyt.
- Ne, ne, ne sitą!
Tada duodu išsirinkti iš dviejų alternatyvų. Rezultatas:
- Ne, ne sitą!
- Dukryte, rinkis pati, - atidarau drabužėlių prigrūstą stalčių.
O mergina rangosi kaip gyvatėlė ir deda į kojas lakstyt nuoga. Gerai, kad kol kas orai tokie, kad po 5 minučių atbėga šaltelėjusi ir rengiasi jau be didesnių diskusijų kas pasiūloma.
O paskutinėm dienom nauja tendencija - tinka beveik viskas, kas iš Kosto spintos, nesvarbu, kad dviem-trim dydžiais per dideli. Taigi ir vaikšto mūsų princesė atraitotom rankovėm su traktoriais, ekskavatoriais, raketom, formulėm ir McQueen'ais. Svarbiausia, kad patenkinta ir išdidi. Ir apsirengus.

Oi ir negaliu

Jei Vaivai kas nors nutiko, ji labai išraiškingai kartoja daug kartų:
- Oi, oi, oi.
Sultys išsipylė - oi. Rankovę sušlapo - oi. Žaisliukas sulūžo - oi. Pieštukas nukrito - oi.
- Pakelk, Vaivute, kad nukrito, - sakau.
- Negaliu.
- Pabandyk, juk gali.
- Oi. Negaliu. Padėėėėėėk.

Knygutės

Vaiva labai mėgsta skaityti knygutes. Kartais taip skaito, kad net sudrasko. O kartais sudrasko, kad geriau būtų skaityti. Dėl to baramės ir ginkluojamės lipnia juosta, bet ir vėl skaitom.
Vaiva su užsidegimu rodo ir vardina visus žvėrelius:
 - Liūtas, tigjas, zijafas, vezlys, aaam (krokodilas), tiu-tiū (dramblys), bū-bū (meška), genys, eziukas, lapė, zuikis.
Atverčiu naują paveikslėlį ir klausiu kas čia:
- Neziniau.
- Na dar pažiūrėk.
- Medis.
- O čia kas?
- Neziniau.
- Dar kartą pažiūrėk.
- Sauliutė.
- O čia kas?
- Neziniau.
- Pažiūrėk.
- Gėlytė.
Ir taip be galo.