14 mėnesių

Pastarasis mėnuo buvo vien ligos ligelės. Visa šeima sirgom viens per kitą, Kostas labiausiai, o visus virusus iš jo pasigavo ir Vaiva. Mažoji karščiuoja rimtai, po 6 dienas 39C temperatūra, o jei kyla aukščiau, tai ir su traukulių užuomazgom. Tad pavasarį matėm tik pro 7 aukšto langą, gryno oro įkvėpdami tik pakeliui pas gydytojus. Taip ir žibutės pražydo ir nužydėjo, forzicijos pražydo ir nužydėjo, ievos pražydo ir nužydėjo, medžių lapai sužaliavo, žolė užaugo, na, bent alyvų žiedų pagaliau išėjom pažiūrėt normaliai, ne pro langą iš aukštybių. Ir pienės kai kurios pievoj dar geltonos, ne tik baltapūkės.
Vaivutė turbūt taip apsidžiaugė lauku ir oru, kad lygiai dieną prieš 14 mėnesiadienį dantuką Nr. 7 išsiaugino. Ir iš karto paaiškėjo, kodėl bent 3 dienas ji buvo nesuvaldoma ir neapsakomai verksminga.
Nors turiu pastebėti, kad jos charakteris jau pamažu skleidžiasi, ir ji vis labiau panašėja į aktyvųjį brolį. Mažulė išmoko riestis tilteliu, kai ją dar rengi, o ji tuo metu jau sumąsčiusi kitą veiklos planą. Žaidimų aikštelėje lipa visur kur gali ir dar šiek tiek. Kamuolys Vaivutei kelia neapsakomą susižavėjimą - ji jau pradeda mokytis mesti ir net bando spirti. Čiuožykla mergytei patinka, bet dar pageidauja pasilaikyti už mamos rankos. Va tik jautrumas užsigavimams jos kol kas labai tradiciškai mergaitiškas - tik truputį bum ir tada labai beee. Ir meilumo pareikalavimas paperkantis - eina į tave plačiai išskėstom rankytėm ir su šypsena nuo ausies iki ausies. Kaip tokios meilybės nepanešiosi? O kai dar galvytę ant peties prispaudžia, tai visi ir sutirpstam kaip kokie tirpukai.
Namuose Vaivą vadinam kraustuke. Nuostabus periodas, kai vaikas rausia ir meta ant grindų viską, ką tik pasiekia iš stalčių, spintų, spintelių, dėžių ir maišų. O įdomiausia, kad visas apsaugas mano vaikai įveikia greičiau nei aš pati.
Vaiva dabar skudurinė onutė - jai nuolat reikia nešiotis kokį nors skudurėlį ar drabužėlį ir jį dėtis sau tai ant kaklo, tai ant galvos. Ypač paklausios tėvelio kojinės. Man regis ji taip puošiasi.
Pats geriausias atrakcionas dabar yra katės Murzės dubenėlis su sausu maistu. Jei tik tylu, o apsidairius Vaivos nesimato, lekiu tiesiai į Murzės WC ir, žinoma, randu dukrytę šlapia rankove iki alkūnės su pasitenkinimu metančią sausiukus iš katės dubenėlio į bokalą su vandeniu. Matyt ji mano daranti katei mutinį (tokia suvalkietiška saldi šalta sriuba iš duonos ir džiovintų vaisių), tik visa bėda, kad mūsų "aristokatė" tokio maisto nepripažįsta.
Pati Vaiva visai metė valgyti. Galėtų, būtų gyva tik mamos pienu ir kąsniukais iš tėvų lėkščių grynai maisto tyrinėjimo tikslais, bet kad kraujo tyrimas reikalauja vaiką maitinti bent jau mėsa ir daržovėm. Įdomiausia, kad ji virkauja, zyzia, nelaiminga, bet pasodini valgyt - verkia, mojuoja rankytėm ir pyksta. O jei vis dėlto suimi rankytes ir įbruki šaukštą maisto į burnytę - nurimsta, kramto ir ryja. Bet tik priartėja naujas šaukštas ir vėl tas pats mojavimas, verkimas ir pykimas. Tokiu originaliu būdu Vaiva suvalgo normalią porciją ir tada nustoja zyzti ir virkauti. Bet tai koks malonumas taip vaiką kankint maistu...