Vaiva neabejotinai turi ypatingų galių tėveliui užkerėti. Jis dar pats dorai nepabudęs myluoja ir bučiuoja čiauškančią rytinį čiauškėjimą dukrytę. Ir niekaip ryte negali išsiruošti išeiti, nes mažulė kreksi vos ją padedi, o šito neatlaiko tėviška širdis. Vaivutė jaučia tėvelio silpnybę ir šypsosi plačia bedante šypsena vos jį pamačius tiesdama rankutes. Ir taip graudžiai suvirksta, jei tėvelis praeina pro šalį nepaėmęs mergytės... 
Tėveliui gražu pasipuošusi dukrytė. Kol mama dar tik pratinosi prie rožinės spalvos, tėvelis tiesiog maldavo nerengti dukrytės mėlynai.
O šį paprastą paprastos dienos rytą nusinešė Vaivutę perrengt po miegelio ir šaukia iš vonios:
- O kur jos gražūs rūbai?
Teko skubiai traukt nuo džiovyklos ir lygint rožinį kostiumėlį su gėlytėm ir drugeliais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą