Kaip sako Eglė - sunku būti kūdikiu. Verki verki, o tavęs vis nesupranta... O antru kūdikiu būti dar sunkiau, nes mama jei ir supranta, tai vis užsiėmusi vaiku Nr. 1, t.y. vyresniuoju broliu, o mažajai tenka palaukti. Ir laukia Vaivutė paknirksėdama, pavirkaudama, bet kantriai, kol mama atvėsins broliui košę, paskaitys knygutę, nuplaus rankytes, perrengs ar įvertins mašinų grūstį ant parketo ir pagaliau atkreips dėmesį į ją. Bet gavusi dėmesio mažoji nusišypso tokia šypsena, kad noris dar ir dar ją kalbinti. Vos pabudusi iš miegelio Vaivutė pirmiausia nusišypso, pasirąžo, apsidairo ir tik paskui inteligentiškai ima reikalauti pusryčių/priešpiečių/ pietų/pavakarių/vakarienės/naktipiečių. O naktimis nei rąžosi, nei knirksi - pasimuisto, įsikimba į pieno šaltinį ir pasisotinusi miega toliau. Gėris, o ne kūdikis. Bet vis tiek sunku būti antru kūdikiu, o ypač tobulu - ant rankų mažulę imu rečiau nei norėčiau, mankštinu rečiau nei norėčiau ir net kalbinu rečiau nei norėčiau. Vaivutė vis kantriai laukia ir laukia savo eilės kurs nors padėta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą